GELTONOJI PUŠIS (PINUS PONDEROSA)

Geltonoji pušis – įspūdingas, ilgaamžis visžalis spygliuotis medis, išsiskiriantis ilgais spygliais, taisyklinga laja ir dekoratyvia žieve. Kilusi iš Šiaurės Amerikos, kur yra viena būdingiausių ir didžiausių pušų rūšių. Dėl išraiškingos išvaizdos puikiai tinka kaip akcentinis medis didesnėse sodybose ir erdviuose želdiniuose.

Jauni medžiai formuoja gana tankią, kūgišką lają, kuri su amžiumi tampa platesnė ir laisvesnė. Spygliai ilgi, standūs, sodriai žali, dažniausiai susitelkę po tris. Ilgi spygliai suteikia lajai vešlią, kiek egzotišką išvaizdą ir aiškiai išskiria geltonąją pušį iš Lietuvoje įprastų pušų.

Senstant medis tampa dar dekoratyvesnis – kamieno žievė storėja, suskyla stambiomis plokštelėmis ir įgauna gelsvai rudus, oranžiškai rusvus bei cinamono atspalvius. Kankorėžiai gana stambūs, rusvi.

Geltonoji pušis geriausiai auga saulėtoje vietoje. Mėgsta gilią, gerai drenuotą dirvą, tačiau įsitvirtinusi gana gerai pakelia sausrą. Ypač svarbu vengti užmirkstančių vietų. Jaunus augalus verta sodinti nuo šaltų žiemos vėjų kiek apsaugotoje vietoje.

PAGRINDINĖS SAVYBĖS

Aukštis: apie 15–25 m Lietuvos sąlygomis
Plotis: apie 6–10 m
Augimo greitis: vidutinis
Spyglių spalva: sodriai žalia
Spyglių ilgis: apie 12–25 cm
Žievė: gelsvai ruda–oranžiškai rusva, senstant giliai suaižėjanti
Kankorėžiai: rusvi, apie 7–15 cm ilgio
Vieta: saulėta
Dirva: gerai drenuota, vidutiniškai derlinga; įsitvirtinusi pakenčia sausesnes sąlygas
Klimato zona: 5–7

Geltonoji pušis – puikus pasirinkimas ieškantiems didelio, išskirtinio ir Lietuvos soduose rečiau sutinkamo spygliuočio. Dėl ilgų spyglių, gražios lajos ir dekoratyvios žievės medis su amžiumi tampa vis įspūdingesniu kraštovaizdžio akcentu.